Alus – silpnas natūralus alkoholinis gėrimas. Tikslių šaltinių apie alaus vartojimą Lietuvoje randama nuo XI a. Mūsų aludariai, norėdami pagerinti skonį, dėdavo uogų, vaisių, kvapiųjų žolelių, tamsumui padidinti – trintų medžio anglių ar deginto cukraus. Alus visoje Lietuvoje ypač išpopuliarėjo XVI a. Populiariausias buvo tradicinis kaimiškas alus, kurio savo reikmėms pasigamindavo dauguma valstiečių. Salyklinio alaus darymo procesas per šimtmečius mažai tepakito, jis dalijamas jį į du pagrindinius etapus – salyklo ruošimą ir alaus gaminimą.
Daugiau informacijos apie objektą rasite projekto vykdytojo svetainėje.
Alus yra verdamas iš vandens, salyklo ir apynių. Sumaltas salyklas užpilamas tam tikros temperatūros vandeniu. Gauta masė vadinama mentalu. Mentalą reikia kildinti iki reikiamų laipsnių tam, kad salyklo grūde esantis krakmolas susiskaidytų į cukrų, reikalingą mielėms.
Aludariui pasiekus norimą rezultatą, mentalas yra perpilamas į filtracijos talpą, kurioje yra juodalksnio medienos pagaliukai, šiaudai, virti ir nevirti apyniai, o dugne – sietelis.
Po kurio laiko filtracijos gaunamas skaidrus saldus skystis - misa bei tirščiai, vadinami salyklojais. Pastarieji sunaudojami kaip pašaras gyvuliams, o misa verdama su apyniais.
Misai išvirus ji atšaldoma ir supilama į fermentacijos talpą su mielėmis. Fermentacija, per kurią mielės įsisavina cukrų, pagamindamos jauną alų, vyksta apie 10 parų. Tuomet mielės yra atskiriamos, o jaunas alus perpilamas į talpą, skirtą gėrimo brandinimui.
Alus brandinamas šaltoje patalpoje apie tris keturias savaites. Per šį laiką nusėda mielių likučiai ir alus įgauna norimą skonį.
 |
Finansuojama iš |
© 2017 Visos teisės saugomos. Lietuvos kaimo turizmo asociacija
Pagaminai patiekalą? Įkelk nuotrauką ir pasidalink su kitais